Sausio tryliktosios minėjimas Žiežmariuose

Minėjimas prasidėjo Šv. Mišiomis Žiežmarių bažnyčioje už Laisvės gynėjus, žuvusius prie televizijos bokšto prieš dvidešimt metų. Jaudinantis klebono Roko Puzono pamokslas nepaliko abejingų, dalyvavusių mišiose.

 


Abejingų nebuvo ir kultūros centro salėje. Prie įėjimo degė simbolinis laužas, fakelai, visiems iš Aušros Šumskienės rankų – karštos arbatos puodelis, kurį vieni gurkšnojo žvelgdami į laužo liepsną, į rausvais liežuviais, nuo fakelų ugnies, nudažytas sniego pusnis, kiti nešėsi į salę. Salėje ant scenos keturiolika tuščių kėdžių, sujungtų trispalvės juosta. Jos visą vakarą taip ir liks tuščios, pastatytos ypatingiems vakaro svečiams, kurie neatvyks. Jų buvimas bus kitoks. Atmintyje, pagarbiai vardijant jų vardus ir pavardes kalbose, priesakose sau ir jaunimui saugoti ir branginti jų atminimą.

Vakare kalbėjo rajono meras Romualdas Urmilevičius, sausio tryliktosios liudijimais dalijosi Mindaugas Nasevičius, atvežęs dovanų Leono Glinskio, Lietuvos videometraštininko filmą „Laužai prie parlamento“.  Mokytojas Svajūnas Maciulevičius pristatė ir rodė ištraukas iš L. Glinskio filmo ir kitą dokumentinę sausio tryliktosios įvykių filmuotą medžiagą.

Dainos, drąsinusios ir telkusios mus prieš dvidešimtmetį, seniai tapo sausio įvykių simboliais kaip laužai, spygliuotų vielų ir cementinių blokų barikados, stiklinė arbatos. Į patriotinių dainų vakaro programą, kurią rengė Žiežmarių kultūros centro vokaliniai ansambliai, vadovaujami Juozo Krinicko labai gražiai įsipynė jaunųjų žiežmariečių, kuriems vadovavo Irmantas Ramanauskas daina, skirta žuvusiems už Lietuvos laisvę. Vyrų ansamblis, moterų kvartetas, senjorų klubo „Šarma“ ir mokytojų ansambliai dainavo seniai žinomas ir naujas dainas. O kad ir renginio dalyviai galėtų dainuoti kartu – buvo išdalinti naujų dainų žodžiai ir jiems. Nutilus finalinei dainai, kurią dainavo visi ansambliai, pritariant dalyviams salėje, vėl įsiviešpatavo rimtis ir toks keistas bendrumo jausmas, kurį išprovokavo filmuoti kadrai, dainos, liudijimai. Tarsi nebeliko tų dvidešmties metų, viskas, kas atrodė praeitis, išplaukė gyvais vaizdais, rūpesčiu. Tai nuotaikai išsakyti, gal taikliausiai tiktų poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiai: 
„Dar viskas gyva, viskas rėkia
ugnim, skeveldrom, žaizdomis ........
Imu į ranką duonos riekę ir taip kalbuosi su jumis.
Kalbuos per vandenį, per duoną, per ugnį, per šventus žodžius.
Girdžiu iš visko kas man duota
Jus kaip lietuviškus žodžius.“
 

 


2011-01-13
 
į viršų

atgal