Pristatant menininką Marijų Petrauską pirmiausiai norisi pabrėžti, jog tai vitališka, nepaprastai kūrybinga asmenybė, savo idėjas, mintis, išgyvenimus bei sumanymus įgyvendinantis įvairiose meninėse raiškose – skulptūroje, tapyboje, fotografijoje, juvelyrikoje, dizaine, keramikoje, grafikoje. Ir tai toli gražu ne blaškymasis ar savęs ieškojimas (save M. Petrauskas yra radęs: tai sąžiningas ir nemeluojantis menininkas – savimi, o ne savo įvaizdžiu gyvenantis bei kuriantis „iš savęs“, t. y. iš savo širdies), įvairios kūrybinės raiškos greičiau gimsta iš vitališkos prigimties, nuoširdumo ir smalsumo. Tarkim, jo tapybos darbų ciklas „Būsenos“, kuriame dominuoja moters kūnas – dailus, erotiškas, nerimastingas – išduoda ir jį sukūrusio autoriaus aistringą gyvenimo priėmimą bei polėkį. Taip pat akivaizdu, kad M. Petrauskas yra estetas, klasikinių meninių nuostatų, tikintis grožiu, netgi jo geidžiantis. Eksperimentą dėl eksperimento ar vienadienį pažaidimą jis nepavadins menu.

Taigi tai profesionalaus meno atstovas, vertinantis, o ir pats turintis nepriekaištingus profesinius įgūdžius bei išsilavinimą, tačiau nors ir puikiai įvaldęs piešimą, tapybą ar fotografiją, jis pirmiausiai yra skulptorius ir akmuo, medis, bronza bei kitos medžiagos jam visiškai paklūsta, galbūt todėl, kad jis savo kūrybingumą tobulai sujungia su išradingumu, rasdamas netikėtus sprendimo būdus (pavyzdžiui, vieni iš naujausių darbų „Paukštis“ ar „Veidai“ iš ciklo „Antropomorfiniai portretai“, sukurti iš transporto priemonių dalių).

Beje, ir fotografijoje tai nenustygstantis kūrėjas, tarkim, darbų cikle „Jazz man“ M. Petrauskas derino fotografiją ir tapybą – potėpiais, štrichais, sukurtu fonu papildydamas džiazo muzikantų portretus, savitai atskleisdamas jų charakterius bei asmenybes.

Vis dėlto nors ir nuolat ieškantis (bei randantis) naujų kūrybinių idėjų įgyvendimo būdų, nes save kopijuoti M. Petrauskui būtų tiesiog nuobodu, tai – klasikinės mokyklos menininkas, jo netradiciniai sprendimai kyla dėl kūrybingumo ar polėkio, o ne slepiant profesinių įgūdžių stoką, kaip neretai nutinka šiuolaikiniams menininkams. Nepriekaištingai įvaldęs piešinį, tapyboje M. Petrauskas dažnai stabteli ties peizažu, kuriamu iš natūros, užfiksuodamas regimą grožį ir neleisdamas užsnūsti dailininko akiai.

Taigi tai plataus spektro menininkas – klasikinių, tradicinių meninių nuostatų, tačiau galintis nustebinti itin netradiciniais menininiais sprendimais, o norint susipažinti su jo kūrybiniu bagažu, vieno vakaro vargu ar pakaks, nes nuo grakščių, erotiškų nutapytų moterų figūrų teks pereiti prie peizažų ar piešinių, nepraleidžiant jo fotografijos ir nieku gyvu – sunkiasvorės (ne visada) skulptūros, kurioje jo kūrybinis diapazonas itin plačiai atsiskleidžia.

Enrika Striogaitė

Kultūros centre paroda eksponuojama 04 21 – 05 31 dienomis.